Žiemos saulėgrįžą atšventėme šiemet Prienų miškuose, suvaikščioję apie 22 kilometrus beieškant Elnio devyniaragio (o vėliau ir kitų dingusių miško žvėrelių).
Jau nuo pat pradžių strategiškai persikūniję į Dangaus šviesulius ar gyvūnus iškeliavome sekdami Elnio pramintais takais. Lietaus nuprausti ir rūko skraistės nuglostyti sukūrėme ritualinę dainą ir šokį, daužėme blukį, mėgindami Elniui pranešti, jog visus piktumus ir nuoskaudas paliekame praėjusiems metams, taip pat kūrenome ugnelę ir priruošėme Elniui pilną stalą vaišių.
Dėkojame prisijungusiems į Saulės paieškas! Neškimės į gyvenimą šią šviesą, dalinkime ir dauginkime ją visiems visiems!
Adventas mums prasidėjo tyloje.
Keliavome pėsčiomis apšarmojusiu Smiltynės mišku į pagalbą pasitelkę visus šešis pojūčius. Statėme tylos bokštus, įveikinėjome kliūtis užmerktomis akimis, dalinomės maistu ir akių šviesa tylomis, šildėmės gruodžio saulėje, klausėmės ką kalba širdis ir Baltijos jūra.
Dėkojame atvykusiems ir bendrai kūrusiems nepamirštamą gruodžio 1-osios sekmadienį
Sekmadieninė miško terapija prasidėjo rūku apsidengusioje Karsakiškio Žaliojoje girioje. Buvo taip gera vaikščioti toje kvepiančia rudeniu migloje. O dar nuostabiau tai, jog kartu pasiterapinti (neišsigandę pranašaujamo lietaus ir audros) atvyko labai nuotaikingi žmonės iš įvairių Lietuvos kraštų - Panevėžio, Vilniaus, Klaipėdos, Šeduvos, Radviliškio. Sulaukėme svečių ir iš Albanijos bei Ukrainos - tai Anastazija ir Tedis. Taigi, šįkart terapija peržengė šios šalies ribas. Džiugu.
Saulėtą ketvirtadienio rytą į tik per pilnatį ir Žolinę pasirodančią Karšuvos girią sugužėjo 66 sielos iš įvairių Lietuvos kampelių. Pilnaties karštligės pagautos, sulaukėjusios ir batus pamiršusios, jos leidosi žygin paskui laumiškai apsirengusią miško deivę. Iš paskos išdidžiai plevėsavo dangiška vėliava, riedėjo karališka karieta, grakščiai pėdino trys vilkai; o ant įkaitusių pėdų paliktų įspaudų pradėjo kurtis nauji šilumą mėgstantys skruzdėlynai. Basomis įveikusios švelnesnę ir šiurkštesnę miško paklotę, miško derlių išragavusios ir išsimaudžiusios girios smėlynuose, visos sielos sugrįžo atgal į savo kūnus.
🌞Rasų šventė mums prasidėjo žygiu basomis ,,Žemės ratu”
Susitikome prie Baltų Mitologijos Parkas vartų. Susipažinę ir nusiavę batus iškeliavome link 👹 Pikulo globojamo Požemio rato ežero, kuriame sudrėkinome basas kojas tamsiame jo vandenyje. Ši procedūra skirta tam, kad vandens, kaip laidininko, pagalba greičiau įvyktų 👣 į s i ž e m i n i m o👣 procesas.
Paruošę kojas žengėme per kirtimus - sunkiausią žygio trasos atkarpą - ,,apšildydami” kojose esančius receptorinius taškus. Pirmieji išbandymai daugumai dalyvių buvo nemenkas iššūkis, tačiau galiausiai kojos po truputį priprato, mintys atsipalaidavo, ir kelionė darėsi vis labiau įdomi.
Pasiekę Drumulį visi sau pasidovanojome tris kilogramus šviežių, vietinių, ką tik skintų braškių🍓🍓🍓, kurias įsigijome iš Drumulio ūkininkų. Be abejo, petraukėlė skanaujant braškes atgaivino ir pradžiugino. Taip pat, dalyviai, nuo kelio ir kojų vis dažniau pradėjo nukreipinėti žvilgnį į gamtą, kurioje jau sirpsta skanios žemuogės ir mėlynės. Taigi, gamtos gėrybėmis ir nepaprastais augmenijos vaizdais mėgavomės visą kelionę.
Žygio metu dalyviai gavo užduotį, kurios tikslas - atkartoti kito žmogaus ėjimo būdą, jį stebint ir kopijuojant. Keliaudami tam tikrą atkarpą stengėmės kuo labiau įsijausti į visai kitokią eiseną, analizuoti, suprasti ir kuo geriau pamėgžioti kolegos žingsnius ir kūno judesius 🚶🏻♂️🚶🏻♀️.
Nuvykę į Laukžemę, prie dvaro suruošėme skanius bendrus pietus 🥨🥒🧀Dalinomės maistu ir kūno pojūčiais įveikus pusę žygio maršruto. Pailsėję ir pasistiprinę pasukome per pievas ir miškus parko link. Beveik visą kelionę skambėjo pakeleivės Jurgos dainuojamos senovinės lietuviškos dainos, kurios ne tik džiugino ausį, bet ir ramino sielas🌞
Paskutiniai kilometrai vėl tapo iššūkiais, bet juos įveikėme pokalbiais, juoku, pabėgėjimais ir paburbėjimais. O sugrįžus į parką kojas gaivinome jau Dausų ežerėlyje. Susėdę į ratą aptarėme pojūčius, įspūdžius, pasiklausėme Jurgos sutartinių. Parko žemė taip pritraukė, jog nebeskubėjome išsiskirstyti. Nors ir pavargę fiziškai, bet tikrai nurimę ir atsipalaidavę jautėmės po žygio.
Ačiū, kad įsitraukėte ir buvote kartu ❤️👣
Tyloje išties galima padaryti neįtikėtinų dalykų! Pasirinkusiems tylą, pasaulis atsiskleidžia visai kitokiomis spalvomis. Trumpam sustabdžius poreikį kalbėti, daugiau išgirstame, plačiau pamatome pasaulį, smarkiau užuodžiame kvapus, stipriau pajuntame gamtos prisilietimą, aplink esančius žmones. Vakar tuo įsitikinome dar kartą, kai kartu su nuostabiais žmonėmis, žygio ,,Tyku miške tyku” metu, bene 5 valandas vieningai kūrėme tikrų tikriausią tylos magiją: tyloje sugebėjome susipažinti, suprasti, pajusti, papietauti, pasimėgauti, organizuotis bendras veiklas, siekiant įgyvendinti tikslus; tyloje panirome į save: išgirdome, gavome atsakymus, nusiraminome, pasikrovėme jėgų, susidėliojome mintis, pailsėjome nuo triukšmo. Dėkojame atvykusiems! 🤗 Tikrų tikriausia ir stipriausia tylos komanda 100 % 👍🏼👏🏻🙏🏼
Kupinas nuotykių žygis Mėnulio taku, kurtas Miško Istorijų ir Baltų Mitologijos Parko.
Kiek nuotykių patirta šiame beveik 20-ties kilometrų ruože!
Susirinkome Baltų mitologijos parke ir iškeliavome Baltijos jūros link.
Padėkojome Bangpūčiui už giedrą dangų ir nėrėme miškan. Medis po medžio ir jau keliaujam vis sunkiau peržengiama miško paklote: samanynai, želdynai, gūdūs miškai, kirtimai, purvynai, žolynai...
Štai ir pirmoji komandinė užduotis - perlipti per griovį... Žygeiviai nenujaučia, kad tai tėra repeticija prieš didžiąją užduotį. Šis išbandymas pasirodė visai netrukus: priėjome Šventosios upę, per kurią žygeiviai turėjo "nutiesti" tiltą. Pasitarę, dalyviai priėmė sprendimą - atgaivinti kojas Šventosios upės vandeniu. Įvykdė.
Ekstremalumai po truputį rimo. Priėjome prie netoliese esančios Būtingės liuteronų evangelikų bažnyčios. Ten stūkso milžiniški medžiai - dvikamienė liepa ir keturkamienis ąžuolas. Čia klausėmės skaitinio apie medžių sakralumą senojoje lietuvių pasaulėžiūroje.
Ir štai po poilsio laukia tiesioji link paslaptingosios Žemaičių alkos.
Tyliai. Nesišnekant.
Ir suspėjome pačiu metu ateiti į paplūdimį saulės palydėti.
_______________
Į Parką grįžinėjome temstant, Mėnuliui perėmus Žemės sergėjimą iš Saulės.
Paskutinis vakaro akcentas - užkurta aukuro ugnis, kuri vainikavo tokį kupiną įspūdžių žygį Mėnulio taku... Ir ne tik. Ugnis užpildė keturių elementų patyrimus visoje kelionėje: Oras (vėjas) - prie banguojančios jūros;
Žemė - visas pagrindas, kuriuo ėjome;
Vanduo - Šventosios upė, kurią bridome;
Ugnis - žygio užbaigimas prie aukuro.
Todėl labai labai dėkojame visiems susirinkusiems, entuziastingai priėmusiems iššūkius ir įveikusiems išbandymus.
Ačiū už įsitraukimą, puikius pokalbius ir atviras akis.
Iki kitų kartų!
Šeštadienį leidome laiką raistuose, šėliodami su laumėmis ir pinčiukais. Pilnais plaučiais kvėpuodami vidun traukėme pavasario gaivą. Bendrystė ir širdžių šiluma ištirpdė galutinai visus žiemos pėdsakus. Dėkojame buvusiems kartu! 🌞
Šveicarijon per žiemos saulėgrįžą iš visų Lietuvos kampelių sugužėjo daugiau nei šimtas „elnių devyniaragių“. Keliavo jie per miškus ir laukus parsinešti saulę į savus kraštus. Saulę žygeiviai surado nužingsniavę septyniolika kilometrų ir vargus kažkur palikę, ir išbarstę vėjams išnešioti. Juokaujame, kad taip ir kūnus paruošėme artėjančioms šventinėms puotoms.
Toks žygis „Miško istorijų“ organizuojamas ne pirmus metus. Pasitelkdami senovės baltų, o ir krikščioniškos tradicijos simboliką, pasinaudodami žavinga žiemos gamtos kuriama pasaka, sulaukėme didelio būrio dalyvių, pasiryžusių patirti Elnio devyniaragio nuotykius.
Surengėme pramoginius užsiėmimus Alytaus Dainavos progimnazijos absolventais.
Mančiagirės apylinkių miškuose pirmąją dieną surengėme nuotykinį pasivaikščiojimą ir organizavome neformalaus ugdymo(si) žaidimus. Moksleiviai be raginimo apsikabino visus pasivaikščiojimo maršrute esančius ąžuoliukus ir ąžuolus, kūrė ir analizavo savo vidinį pasaulį bei ieškojo paslėpto lobio.
Antrąją dieną praleidome Ūlos pakrantėse ir pačioje Ūloje, plaukiant baidarėmis. Prisižiūrėjome, ,,prisiragavome" nuostabiosios Ūlos grožių ir išbandymų. Apsilankėme dzūkų garbinamoje Ūlos akyje.
Ačiū, kad pakvietėte organizuoti dalį veiklų, atvykti ir susipažinti! Lietuvoje dar tiek daug gražių, neatrastų vietų. Džiugu, kad drauge turėjome galimybę pabūti vienoje jų.
Saulėtą vasaros penktadienį, birželio 15 d., turėjome galimybę iš arčiau susipažinti su užsieniečiais, Lietuvoje gavusiais prieglobstį, ir susiburti bendrai pramogai.
Žygio metu ne tik pažinome nuostabią Lietuvos gamtą, bet ir organizavome individualias bei grupines užduotis, kurių metu sužinojome daugiau vieni apie kitus, dalinomės širdį veriančiomis istorijomis. Šių žmonių išgyventos patirtys tėvynėse bei dažnai ilgose ir varginančioje kelionėse, ieškant prieglobsčio svetimose šalyje, viltimi degančios jų akys, neapsakomi ir neišmatuojami meilės pliūpsniai iš sirų vaikų, pozityvi pietietiška energija, ištirpdė visus abejingumo likučius, sulaužė visus neigiamus stereotipus. Dar kartą turėjome progą įsitikinti, kad aktyvi veikla yra puikus būdas, siekiant sugriauti sienas tarp žmonių!
Pirmasis 2018-ųjų metų vasaros sekmadienis Vidzgirio miške buvo šiltas, saulėtas, jaukus ir tykus. Tylos eksperimento dalyviai žygiavo mišku stebėdami, įsiklausydami, pamatydami ir užuosdami tai, ką triukšme patirti būna kiek sunkiau, – gamtos grožį, medžių kvapą, kito žmogaus buvimą, savo vidinio pasaulio garsus ir tylų Nemuno tekėjimą.
Žygio metu buvo pasiūlytos įvairios patyriminės užduotys, kurių metu mėginome išgirsti ne tik miško garsus, bet ir įsiklausyti į savo vidinį balsą bei pažinti vienas kitą be žodžių.
Su pavasariu atsisveikinime dalyvaudami Alytaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro 10-ąjame gimtadienyje, kurio metu surengėme patyriminį žygį „Penkios stichijos“.
Įkūnydami savyje penkias stichijas (orą, žemę, vandenį, ugnį ir eterį) mėginome sugrįžti į gamtą ne tik fiziškai joje būdami, bet ir ją pajusdami, įsisąmonindami kaip savastį. Žygio metu sąmoningai kreipėme savo žvilgsnį vidun, į savo gelmes, kuriose slypi mūsų esmė, kupina stiprybės ir išminties. Analizavome visas mus supančias stichijas pasitelkdami penkias jusles (uoslę, lytėjimą, klausą, skonį ir regą), leisdami joms kuo stipriau veikti, mėginome kuo atviriau priimti visas patirtis. Kartu pabandėme atpažinti tai, kas su mumis vyksta viduje, kokie pasikartojantys jausmai pasireiškia atsidūrus nekasdieniškoje aplinkoje, kaip mes vertiname mus supančią aplinką ir kokias emocijas mums suteikia išėjimas iš komforto zonos.
Jonavos apylinkėse organizuodami žygį mėginome gamtą pajusti, įsisąmoninti kaip dalį savęs.
Žygio maršrutas buvo sudarytas taip, kad pajustume 5 elementų metaforų – Oro, Vandens, Žemės, Ugnies ir Eterio buvimą tiek harmonijos, tiek disharmonijos būsenose. Keletas pavyzdžių... Oro elemento (dis)harmonija mumyse priklausė nuo to, kokiu oru kvėpavome: žygiuojant netoli ,,Achemos'' visu kūnu pajutome tyro oro trūkumą, tačiau pakeitus aplinką, išėjus, atrodė, iš teršalais nusėtos zonos, įkvėpimu pajutome didelį skirtumą – kur švariau, gaiviau, sveikiau. Vaikščiodami kiek sunkiau praeinamais žolynais, įsijautėme į vidinių piktžolių metaforą, o išeidami į patogesnius keliukus, pajautėme skirtumą – keliaujant žolynais patys sau turime praminti takus. Eidami jau pramintais keliais, jaučiamės gavę mažiau iššūkių, nepasitaiko kliūčių, o kūnas, judėdamas laisviau, gali dėmesį sukoncentruoti jau visai kitur...
O štai „Achemos“, skleidžiamų garsų apsuptyje, bandydami išgirsti tylaus dambrelio garsą ir sekti jį, persikėlėme į tylaus vidinio balso, bandančio mums duoti atsakymus, kuriuos galbūt ne visuomet išgirstame (kaip ne visada išgirdome kelrodį dambrelį), metaforą. Kiekvienas dalyvis skirtingai girdėjo save, todėl ir skirtingai atliko šį pratimą. Atsiskleidė įvairūs asmenybių tipai: vieni siekė išgirsti dambrelio garsą patys, ėjo juo vedami, kiti – tiesiog pasitikėjo procesu ir sekė kitiems iš paskos.
Vandens simboliką jautėme nuolatos, nes didžiąją maršruto dalį keliavome Neries pakrante. Be to, einant iš Oro rato į Vandens ratą, iš dangaus pabiro lietaus lašeliai, kurie mums priminė, kurią stichiją bandome tuo metu įkūnyti savyje. Vėliau braidėme Neries krantu, dar labiau įsisąmonindami vandenį, bei analizavome save, kurdami istorijas, kurios išties atspindėjo mūsų dabartines vidines būsenas.
Liesdami Žemę kojomis, retkarčiais ir basomis, siekėme kuo labiau įsižeminti, susilieti su Žeme, semdamiesi iš jos gerosios energijos, ir kartu atiduodami į Žemę tai, kas nebetelpa mumyse. Liesdami, užuosdami tai, kas Žemės užauginta, užrištomis akimis mokėmės pasitikėti vieni kitais tiesiog darydami tai, ką norime daryti, judėti taip, kaip norime.
Ugnį savyje uždegę ir visus keturis elementus savyje įkūniję, įžengėme į Eterio pasaulį, būtent tą erdvę, savyje talpinančią visus keturis elementus, kuri senovės graikų mitologijoje dar yra vadinama dievų buveine.
„Miško istorijos“ drauge su OSK Karšuva ir Jurbarko P. Paulaičio šaulių 701-ąja kuopa organizavo nuotaikingą orientacinį žaidimą „100 miško istorijų Lietuvai“.
Dalyviai, suskirstyti poromis, išėjo į pirmas penkias skirtingas trasas ieškoti po Žirniškių mišką išslapstytų punktų ir kartu atlikti įvairias kūrybines užduotis. Jau po pirmojo etapo dalyviai pargabeno 50 širdžių. Šiek tiek pailsėję ir apsikeitę komandų nariais dalyviai ieškojo dar 50 punktų bei atliko kitas, ne mažiau smagias, užduotis.
Rezultatai: finišavo visi dalyviai (niekas nepasiklydo, visi grįžo sveiki); buvo pargabentos visos 100 širdžių (kurios simbolizuoja Lietuvos šimtmetį), o iš jų buvo sudėliotas Lietuvos valstybės kontūras, užpildytas vėliavos spalvomis.
Prieš pat gražiausias žiemos šventes susirinkome Vaišvydavoje ir įvairiais būdais bandėme (į)minti Elnio devyniaragio kelius. Norėjome bent akimirkai pasisemti šviesos, gėrio, energijos, Vitamino D ir net Vitamino C iš ant Elnio ragų nešamos Saulės.
Beje, Saulę su Elniu sutikome jau pačioje susitikimo pradžioje, bet vis tiek nusprendėme 18 kilometrų pažygiuoti. Gi taip gražiai ir elegantiškai snigo, be to, tiek daug gražių ir taikių žmonių suvažiavo, jog norėjosi ilgiau vieni kitais pasidžiaugti. Taigi, mums beliko padėkoti Elniui, visas naujas patirtis pasiimti su savimi ir neštis į gyvenimą.
Vaizduotės klajonės praėjusį šeštadienį buvo tokios... tokios, kad net sunku išreikšti žodžiais visas susikaupusias teigiamas emocijas.
Organizatoriai ir dalyviai tiek visko (nu)veikė, jog pėdsakai įspausti nuo lietaus molinoje žemėje išliks ilgai, o įspūdžiai po šių klajonių, rodos, – amžinai.
Klajonių iš Paryžiaus į Londoną pradžioje dalyviams teko diskutuoti įvairiais keisčiausiais klausimais, kuriuos jiems uždavė organizatoriai. Dalyviai nepalūžo, šį iššūkį atkakliai atlaikė. Nužingsniavus į Londoną visiems teko gauti leidimą patekti į šią nuostabią sostinę, ir tas buvo lengvai įvykdyta. Dalyviai įvairiais pasiūlymais bandė suvilioti kontrolę, o kontrolė bandė atsispirti, bet vis tik, nepavyko griežtiesiems kontrolieriams, nes dalyviai puikiai įtikino, kad jie verti pabuvoti Londone. Beje, pabuvo trumpai.
Visi 13 dalyvių ir šuo buvo padalinti į dvi grupes – piktųjų miško dvasių ir gerųjų miško dvasių, ir toliau žygį tęsė komandomis. Taigi, didžiosios klajonių linksmybės nuo tada ir prasidėjo!
Komandos turėjo pačios susigaudyti, kur nužygiuoti (žemėlapio ir koordinačių pagalba). Taigi, ratais, kvadratais, keliais ir pelkėmis, kemsynais, akivarais, ar aplink (kaip ten jiems jau ėjosi) dalyviai aplankė įvairiausius kaimelius, kuriuose turėjo atlikti kūrybines užduotis: sukurti literatūros kūrinį, pastatyti Eifelio bokštą, išvirti „English tea“, sukonstruoti šveicarišką laikrodį, gamtoje surasti ką nors aštrų, ką nors garsų, ką nors neapibrėžtą, ką nors tiesų, ką nors apvalų, švelnų, ką nors gražų bei mesti varžovų komandai iššūkį. Taip atlikinėdami užduotį po užduoties dalyviai nusigavo net iki pačios Šveicarijos, kur jau laukė pasienio kontrolė ir sveikinimai įveikus visas klajonių užduotis.
Kiek girdėjome, žygio dalyviai apie 19 km tikrai suvaikščiojo.
Praėjusios nakties tamsoje atradome daug Šviesos. Mūsų kelią nušvietė Mėnulis ir nuolat lydėjo Alytaus žiburiai. Tai blyškūs, tai ryškūs, kartais spalvoti, savotiškai žavūs ir visada greta. Jų dėka kiekvienas Dzūkijos sostinėje gali pasijausti saugiai (pa)lydimas.
Šį kartą kiekvienas žygeivis į kelią pasiėmėme ir savo vidinius šviesos resursus (bent jau tuos, kurios, manė, buvo verta) – dainą, vaizduotę, meilę, kūrybą, išmintį, vidinę audrą ar gaisrą, ar net gi perkusiją, o ir dar šį bei tą tikrai asmeniškai šviečiančio.
Žygio metu dalyvių laukė sunkūs ir lengvi, tamsūs ir šviesūs, juokingi ir graudūs išbandymai. Gal susimąstėte, kodėl sunkūs? Todėl, kad kopėme į piliakalnius, bėgiodami ieškojome žodis po žodžio išslapstytos išminties, geidėme miegoti, bet „šviesos“ neleido. O ir kiti vidiniai sunkumai mūsų laukė, bet viską pakėlėme, nugalėdami tamsius vidinio tinginio pasiūlymus. Kodėl graudūs išbandymai, paklausite? Ogi todėl, kad juokėmės iki ašarų. Turbūt tiksliai neįvardinsime, kodėl, bet, taip, – pasidavėme bendrai atmosferai. Pilnatis. Gražūs ir malonūs pakeleiviai bei jų vidinės šviesos. Turbūt žinot, kaip būna, kai susirenka į vieną krūvą įvairiausio būdo naktinėtojai, ir tiesiog šneka, juokiasi, tyli, verkia, neverkia, myli, nemyli, pyksta, ar... ir eina eina, eina ir eina kažkur....bet tikrai visada į Šviesą, į Aušrą, į Gyvenimą, patys sau nušviesdami kelią savo neblėstančia vidine Šviesa.
Šiąnakt sapnavom, kad einam.
Tylos eksperimentas žygiuojant įvyko! 24 žmonės birželio 11 d. rytą susirinko kartu pabūti tylint. Manote - tai neįmanoma? Mes irgi manėme, jog bus sunkiau užtikrinti tylą, tačiau visi žygio dalyviai buvo nepaprasti, tiesiog nuostabūs žmonės, kartu su ,,Miško istorijų'' komanda sukūrę tikrą tylos magiją. Visi drauge ištvėrėme lietutį žygio pradžioje, tylą pertraukų metu (!), kalnuotus Dzūkijos Nemuno šlaitus, uodų atakas, žygio tempą (visą žygį laikėmės drauge), nejaukią tylą, kuri vėliau tapo jauki, žygio organizatorių parengtas užduotis tyloje, kurios pareikalavo šiokio tokio išėjimo iš savo komforto zonos ir kito žmogaus įsileidimo į savo erdvę, ištvėrėme kartu viską. Dėkojame visiems dalyviams! Belieka pasakyti tik tiek - JĖGA IR MAGIJA VIENYBĖJE! #miškoistorijos #tylosžygis